TEATRAS VAIKAMS IR JAUNIMUI: GALIMYBĖ KALBĖTIS JAUTRIOMIS TEMOMIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

2020-09-13 10:00 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Agnė Sunklodaitė – aktorė ir režisierė, įvairiuose šalies teatruose statanti spektaklius vaikams ir jaunimui, nepriklausomo teatro „Labaiteatras“ įkūrėja. Prasidėjus naujiems mokslo metams ypač aktualu yra pasikalbėti apie vaikams skirtą teatrą ir jo neįkainojamą edukacinę naudą.

Pokalbyje režisierė dalijasi unikalia patirtimi ir įžvalgomis, kokias aktualias problemas atskleidžia vaikams skirti spektakliai ir kaip kartais klaidingai elgiasi tėvai ir mokytojai, norėdami sudominti vaiką teatru ir menu apskritai.

– Karantino metas scenos menams buvo itin sudėtingas, tačiau atvėrė ir naujas galimybes – internete buvo rodomos spektaklių transliacijos, rengiamos įvairios pamokos, pokalbiai ir kt. Koks šis laikotarpis buvo vaikų ir jaunimo teatrui? Kokias naujas duris jis atvėrė?

– Karantinas buvo keistas periodas, kuris iš tiesų išmokė labai daug ko naujo. Viena vertus, visiškai sustabdė teatro veiklą. Su „Labaiteatru“ anksčiau rodydavome spektaklius Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, važiuodavome į kitus miestus, rajonus: kultūros centrus, mokyklas rodyti spektaklių, ir staiga viskas sustojo. Praradome tiesioginį bendravimą su publika, kas teatrui be galo svarbu. Todėl pirmiausia galvojome ne apie išgyvenimą, nors finansinė situacija buvo itin kebli, o apie tai, kaip neprarasti ryšio su žiūrovu. „Labaiteatro“ atveju pradėjome filmuoti laidas vaikams, per karantino laikotarpį nufilmavome dešimt laidų po dvidešimt minučių. Studiją pasidarėme savo namuose. Tai buvo įvairios vaizdo pasakos, žongliravimo pamokos (jas vedė aktorius Mindaugas Ancevičius), kurdavome ir pasakas iš namuose randamų daiktų. Buvo ir tiesioginių transliacijų, bendradarbiaujant su Lietuvos bibliotekomis. Mes pirmieji Lietuvoje įgyvendinome tiesioginę spektaklio transliaciją iš tuščios salės. Ne nufilmuotą iš anksto, o tiesioginę. Balandžio 4 d. parodėme spektaklį „Siaubo pasakos“. Labai smagu, kad ryšį su žiūrovais vis dėlto buvo įmanoma palaikyti. Ir galime sakyti, kad karantinas praplėtė mūsų gebėjimus. Štai, pavyzdžiui, teatro kompozitorius Deividas Gnedinas, kuris anksčiau turėjo mažai vaizdo įrašų kūrimo patirties, per mėnesį išmoko filmuoti, montuoti. Visi kūrėme iš savo namų išmokdami daug naujų dalykų, atrasdami naujas raiškos ir komunikavimo su publika galimybes. Supratome, kad labai svarbu yra skaitmenizuoti spektaklius, bet ne šiaip nufilmuoti viena stacionaria kamera, pastatyta kažkur salės gale. Taip nufilmuotų spektaklių nereikėtų rodyti žiūrovui, kad jo neatbaidytume nuo konkretaus spektaklio ar apskritai nuo teatro. Ypač tai reikia turėti omenyje galvojant apie vaikų ir jaunimo auditoriją. „Labaiteatras“ gavo Lietuvos kultūros tarybos paramą, todėl turime galimybę skaitmenizuoti tris savo spektaklius. Šiuo metu rašau šių spektaklių scenarijus specialiai kamerai. Man tai labai įdomu – sudėlioti režisūrinius akcentus jau ne teatrinėmis, o labiau kino priemonėmis. Ir vėl tenka plėsti savo ribas. Smagu. Čia yra geroji karantino ir laiko po jo patirtis.


– Virtuali erdvė jaunimui ypač artima. Kokių atsiliepimų, grįžtamojo ryšio susilaukėte po čia surengtų vaizdo transliacijų?

– Siaubo pasakų įrašais dalijomės savo „Facebook“ paskyroje, „YouTube“ kanale, jų nuorodomis su mokytojomis, ypač lituanistėmis, kurioms aktualu lietuvių liaudies sakmes vaikams pateikti kuo įdomiau. Mokytojai su mokiniais spektaklį žiūrėdavo pamokų metu, paskui aptardavo. Tiesioginės transliacijos metu buvo galima rašyti komentarus, iš kurių matėsi, kiek žmonių dalyvauja. Skaičius iš tiesų buvo nemažas. Nemažai žiūrėjo ir suaugusių žmonių. Sulaukėme labai didelio atgarsio, tarp jų ir puikių atsiliepimų iš lietuvių bendruomenių užsienyje. Dėl to labai džiaugiamės.

Staiga 9–13 metų vaikai, kuriems skirtos „Siaubo pasakos“ ir kuriems paprastai teatras ne itin įdomus, stipriai tuo susidomėjo. Paprastai tu nepriversi vaiko imti ir skaityti lietuvių liaudies sakmių, bet, kai tas sakmes seka du didžėjai, kurie veda siaubo vakarėlį ir lenktyniauja, kuris paseks baisesnę pasaką, o tarpuose skamba šiuolaikinė muzika, dėmesys spektakliui išauga. Vieni tėvai mums rašė, kad spektaklio transliacijos metu jų vaikas atsisakė su draugu žaisti kompiuterinį žaidimą, ir vietoje to pasiūlė pažiūrėti spektaklį. Ar gali būti geresnis komplimentas kūrėjams? Mes buvome laimingi!

Po tiesioginio „Kiškio pabėgėlio“ skaitymo drauge su Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriais sulaukėme tokių vaikų komentarų : „O daugiau galit tokių padaryt? Žiauriai gerai yra spektaklį perkompą žiūrėt.“ Taigi karantino laikotarpis iš mūsų ne tik daug atėmė, bet ir dovanojo naujų idėjų internetiniams spektakliams ir laidoms.

– Su „Labaiteatru“ daug keliaujate po įvairius šalies miestus ir miestelius, susitinkate su jų publika ir matote, kokia yra kultūros renginių pasiūla. Ar skiriasi žiūrovai mieste ir provincijoje? Kokia egzistuoja vaikams skirto teatro pasiūla už didžiųjų miestų ribų?

– Kaip žiūrovai vaikai visur yra tokie patys – smalsūs, imlūs. Tik mieste tėvams atvesti vaikus į teatrą yra daug paprasčiau, nes čia yra daugiau pasirinkimo galimybių, o gyvenantiems provincijoje, ypač atokiau nuo centrų, tą padaryti sudėtinga. Vertingų spektaklių čia yra mažai. Į provinciją daugiausia atvežama popkultūros. Čia labai gajūs neprofesionalūs teatrai, kurie tiesiog gadina vaikų skonį. Ir kas baisiausia, tėvai ir mokytojai yra nepajėgūs atsirinkti. Jie nežino, ar tai yra gerai, ar blogai. Kai tėvai veda vaiką pas gydytoją, išsiaiškina, kokia jo patirtis, kokie atsiliepimai, o kai veda į teatrą, tuo nesidomi. Todėl vaikas gali papulti bet kur, nusivilti ir daugiau niekada nenorės sugrįžti į teatrą.

Į mokyklas ir darželius vis dar atvažiuoja tos trupės, kurių nelabai  galima vadinti tuo teatru, kurį vertėtų vaikams pamatyti apskritai. Jie klaidingai formuoja skonį ir neretai vaikus tiesiog atbaido nuo teatro. Vis dar dominuoja suvokimas, kad vaikams skirti spektakliai turi tik linksminti. Aš ne prieš linksmus spektaklius ar jumorą! Aš prieš prastą skonį ir neprofesionalumą.

Įdomu tai, kad daugumai mokytojų (tikrai ne visiems!) yra tas pats, kokia teatro produkcija yra atvežama, ar tai profesionalus teatras, ar ne. Ir kas atsitinka? Pagal kultūros pasą mes atvažiuojame į mokyklą ir staiga prie manęs priėjusi mokytoja sako: „Matot, kaip čia viskas dabar pabrangę. Anksčiau bilietas kainavo pusantro euro, o dabar net šeši eurai.“ Imu aiškinti, kad yra skirtumas tarp neprofesionalaus ir profesionalaus teatro, kad reikia atsirinkti ir t.t. Paradoksalu, bet kai atvažiuoja popkoncertas, nepagailima ir 15 eurų, bet vaikui 6 eurai – labai daug. Gyvuoja supratimas, kad vaikams renginiai turi būti nemokami. Dabar veždami spektaklį į provinciją visada nurodome, kad spektaklis bus mokamas. Net jei esame remiami Kultūros tarybos, dažnai vis tiek bent jau renkame simbolinį vieno euro mokestį. Siekiame formuoti supratimą, kad kultūra nėra nemokama.


– Pasibaigus spektakliams dažnai rengiate diskusijas vaikams. Kiek, anot jų pačių, yra svarbūs kokybiški edukaciniai spektakliai? Kokių jų asmeninių istorijų išgirstate, ypač kalbėdamiesi su paaugliais?

– Vaikams teatro labai reikia, tiek pradinukams, tiek paaugliams. Provincijoje situacija yra keista, nes spektaklių pradinukams atvežama daugiau, ne tik į mokyklas, bet ir į kultūros centrus. Tėvai patys juos atveda. O štai su paaugliais situacija sudėtingesnė. Paauglys su tėvais jau nebevaikšto ir jeigu iki tol jam nereikėjo teatro, tai nereikės ir paauglystėje. Tačiau kai jie ateina į spektaklį su klasiokais, pajunta, kad jiems to reikia, nes scenoje pamato savo problemas, savo skaudulius.

Ypač daug gastroliuojame su „Labaiteatro“ spektakliu „Įsilaužėlis“. Po kiekvieno spektaklio susitinkame su žiūrovais (14–18 metų jaunuoliais). Ko tik nėra buvę tų susitikimų metu! Netgi tikrų revoliucijų! Net šiurpas nueina prisiminus, su kokiomis jų istorijos susiduriame, kartais jie labai atsiveria, pasakoja ir kalba apie labai jautrius dalykus: mintis apie savižudybę, depresiją, patyčias ir kt. Nemažai paauglių patiria socialinę atskirtį ir teatras jiems būna labai svarbus, nes čia jie sulaukia šilumos, meilės, supratimo. Tuomet supranti, kad mūsų darbas turi didelę prasmę. Kartais užplūsta prieštaringa savijauta, kai net iš kolegų susilaukiu nusistebėjimo, kodėl aš terliojuosi su vaikais, juk galiu kurti spektaklius suaugusiesiems. Taip, galiu ir kartkartėmis tą darau, bet man svarbiausias yra teatras vaikams ir jaunimui. Neretai tenka pajusti, kad tarsi niekam to nereikia, kadangi vyrauja stereotipas, kad teatras vaikams yra mažiau svarbus. Nesuprantama jo edukacinė galia ir tai, kad į suaugusiems skirtą teatrą žiūrovas neateis, jeigu jis neaugs kartu su teatru, jeigu jis nebus ugdomas. Stebina tai, kad provincijoje vaikas nėra tiek išprusęs, kad gerai žinotų šiuolaikinio teatro raiškos būdus, tačiau jis puikiai jį priima! Net ir paaugliai! Klausiame jų, kiek kartų yra buvę teatre. Dažnai atsako, kad nė karto arba buvo kalėdiniame spektaklyje. Jie visaip pasako, kartais spektaklį vadina koncertu, nes jų aplinkoje žodis „spektaklis“ nėra vartojamas. Bet jie yra labai atviri ir beveik viską puikiai supranta. Kai kuriuose „Labaiteatro“ spektakliuose dramos teatrą jungiame su lėlių ir objektų teatru. Paaugliams tai visai netrukdo. O mokytojos ir tėvai neretai išsigąsta. Išryškėja klaidingas požiūris į lėlių teatrą apskritai. Mokytojos išsigąsta, kad lėlėms vyresni vaikai yra per dideli. Lietuvoje lėlių teatras vis dar dažnai suvokiamas kaip išimtinai vaikams skirtas, kaip mažiau įdomus ir svarbus negu dramos.


– Kaip neteisingai tėvai elgiasi vesdami vaiką į teatrą? Kaip būtų galima labiau teatru sudominti paauglius?

– Reikia turėti omenyje, kad tai yra amžiaus periodas, kai vaikas pradeda virsti į beveik suaugusį ir jam atrodo, kad vaikiškos problemos yra neįdomios. Pirmiausia, nereikia siūlyti paaugliui eiti į „Tris paršiukus“. Aš visą laiką kurdama spektaklį aiškiai apsibrėžiu amžiaus ribas, tai labai svarbu. Jeigu tėvai yra atsakingi ir vaiką nuo mažens veda į jo amžiui skirtus spektaklius ir dar jais patys pasidomi, tada yra šansų, kad sulaukęs 14 metų jis ateis į teatrą ir pats, arba bent nesipriešins, vedamas mokytojų.

Yra ir gudrybių, kurias mes naudojame – socialiniai tinklai, į kuriuos keliame tam tikrai amžiaus grupei skirtą filmuotą medžiagą. Tėvai gali ją parodyti vaikams, galbūt tai pamatę jie „užkibs“. Tačiau svarbiausia tai, kad jeigu tėvai iki 12–13 metų vaiką sudomins teatru, jis juo domėsis ir toliau. Žinoma, yra visokių vaikų, ir tokių, kuriems niekada teatras nebus įdomus, bet tėvų pareiga yra su juo supažindinti. Didžiausia klaida, mano galva, yra atvesti vaiką į spektaklį, skirtą ne jo amžiaus grupei, kur jis nieko nesupras, išsikankins ir paskui, žinoma, daugiau niekada nenorės eiti į teatrą. Juo labiau paauglystėje.

Ne mažesnė atsakomybė gula ir ant mokytojų pečių. Kad situacija pasikeistų, reikėtų pirmiausia rengti edukacinius užsiėmimus mokytojams. Apie daug ką: teatro etiką, gebėjimą pasirinkti tinkamą spektaklį, jį aptarti, skatinant mokinių kūrybiškumą, kritinį mąstymą. Štai keletas liūdnų pavyzdžių. Kai kurios mokytojos atveda vaikus į spektaklį, bet pačios jo nežiūri. Kai spektaklis prasideda, jos atsistoja ir išeina gerti kavos, o po to jau pokalbis spektaklio tema su vaikais yra neįmanomas. Arba dar blogiau, spektaklio metu pačios įkrenta į telefonus. O vaikai sėdi šalia, mato, kaip jos elgiasi. Kai vėliau pradedi su ta mokytoja kalbėtis, atrodo, kad normalus žmogus, savo srities profesionalas, bet nieko nesupranta apie teatrą, neturi atrankos kriterijų. Labai trūksta ir profesionalių, teatrologų parašytų tekstų, kuriuos būtų galima pasiskaityti prieš einant į spektaklį. Bet kuriuo atveju mokytojoms palinkėčiau, jeigu nėra kitokio teksto, bent jau teatrų puslapiuose pasiskaityti spektaklio aprašymą, informaciją apie kūrėjus. Tiesiog užmesti akį, tikrai nebūtina būti teatro žinovu, bet bent jau orientuotis.

– Jūsų kuriami spektakliai skatina kalbėtis apie aplinką, kurioje vaikai gyvena. Kokias kitas aktualias problemas jie apnuogina?

– Didelė problema ta, kad tėvai dažnai nesidomi vaikų psichologija. Man labai įdomu tyrinėti santykį tarp tėvų ir vaikų, kaip jie tarpusavyje aiškinasi ar nesiaiškina tokius svarbius dalykus, kaip žmonių tarpusavio ryšys, atidumas vienas kitam, empatija. Visuomenėje egzistuoja gana daug psichologinių problemų, su kuriomis susiduria vaikai. Ir jie nebūtinai yra iš asocialių šeimų. Dėl to man atrodo, kad apie tai reikėtų kalbėti. Teatras leidžia kalbėtis jautresnėmis, skaudesnėmis temomis. Man labai norėtųsi, kad teatre tai būtų paliečiama, pasižiūrėjus spektaklį apie tai būtų kalbamasi. Svarbu, kad tėvai su vaikais susėstų prie vieno stalo ir žiūrėdami į akis pasikalbėtų ne tik apie pietus, drabužėlius, bet ir apie spektaklį. Galbūt tėvams atrodo viskas labai paprasta, bet mažam vaikui ar paaugliui, kuris vystosi, kuris po truputį konstruoja savo pasaulėjautą, tai yra labai svarbu. Ir tai nėra tik mano vienos nuomonė. Kiti kolegos, kuriantys spektaklius vaikams rimtesnėmis temomis, taip pat to siekia. Labiausiai vaikams reikia pokalbių su tėvais. Nei mokytojas, nei kas nors kitas jų neatstos.


– Ar teatras gali paskatinti realius pokyčius?

– Tikrai gali. Kurdama aš nuolat ieškau temų ir formų, kurios tai leistų. Kai rodome spektaklius kūdikiams, pajuokaujame, kad čia dauguma tėvų pirmą kartą susitinka su savo vaikais. Jie vienu metu bendroje erdvėje pradeda kurti, nes po spektaklio vyksta bendri žaidimai. Smagu stebėti, kaip jiems kuriant kartu užsimezga ypatingas ryšys. Tas buvimas kartu duoda labai daug. Vaikui tai yra labai svarbu. Ir mūsų rengiamos diskusijos po spektaklių be galo svarbios, tačiau jos turėtų vykti ne tik po spektaklio, ne tik mokykloje, bet ir su tėvais. Ir, aišku, aš dar daug ko nežinau, nesuradau, nepatikrinau, kaip veikia ir pan. Todėl man ir įdomus teatras vaikams ir jaunimui, nes tai yra labai plati dirva eksperimentuoti ir ieškoti. Kartu jame daug psichologijos ir pedagogikos.

0

Krepšelis