Po premjeros Lenkijoje – į darbų sūkurį Lietuvoje !
Kartais atrodo, kad aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė naktimis nemiega: jos pilna įvairiausiuose teatruose, ji visur suspėja, o režisūrinių Agnės darbų premjeros vyksta beveik viena po kitos. Visai neseniai režisierė grįžo iš Lenkijos (Bialystoko), kur vasario 21-22 dienomis įvyko jos režisuoto spektaklio „Robotas ir peteliškė“ premjera (pagal to paties pavadinimo Vytautės Žilinskaitės knygą). Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą: ir žiūrovai, ir teatro kritikai apie šį spektaklį atsiliepė kuo palankiausiai. Jaučiau būtinybę apie šį darbą pasikalbėti su pačia režisiere.
Visai neseniai Bialystoko lėlių teatre įvyko Jūsų režisuoto spektaklio „Robotas ir peteliškė“ (pagal Vytautės Žilinskaitės to paties pavadinimo pasaką), premjera. Ar tai pirmas kartas, kai susiduriate su lėlių teatru?
Kauno valstybinis lėlių teatras buvo pirmieji, kurie pasikvietė mane dirbti į lėlių teatrą. Statydama „Žiogą Zigmą Žalgirio mūšyje“(beje, šis spektaklis nominuotas šių metų Auksiniuose scenos kryžiuose „lėlių ir objektų teatro“ kategorijoje, aut. past.), galima sakyti „apšilau kojas“ lėlių teatre ir vis dar atrandu šį žanrą. Kuo „giliau brendi“, tuo įdomiau darosi. Matau čia gausybę kūrybinių galimybių, vis labiau norisi žengti paieškų keliu. Lėlių ir objektų teatras – naujoji mano „kūrybinė meilė“.
Kokius įspūdžius parsivežėte iš Bialystoko?
Patirtys pačios gražiausios ir įdomiausios. Dirbti teatre, kuriame lėlių teatro tradicijos labai gilios (Bialystoke yra įsikūręs Varšuvos Teatro akademijos filialas, kuriame aktoriai ir režisieriai yra ruošiami lėlių teatrui), buvo labai smagu. Ten kūrėjų požiūris yra išskirtinai atsakingas. Bialystoko lėlių teatre būta labai smagios kūrybinės dvasios. Kartu su scenografe Giedre Brazyte, su kuria man labai patinka kartu kurti, Bialystoko lėlių teatrui pasiūlėme sukurti „senų robotų muziejų“, kuriame vyksta spektaklio veiksmas. Tą ir padarėme. Įėję į priešais teatro salę esantį holą, vėliau į pačią salę, vaikai gali apžiūrėti mūsų sukurtus robotus. Po „muziejų“ juos vedžioja aktoriai-„muziejaus darbuotojai“. Įgyvendindami šią idėją, į kūrybinį procesą įjungėme visą teatrą. O kaipgi viskas dažniausiai vyksta lėlių teatre? Dailininkas atveža nupieštus eskizus į dirbtuves, ir šios pradeda gaminti lėles. Mūsų atveju viskas vyko kitaip.
Kaip vyko kūrybinis procesas?
Konkrečių eskizų nebuvo įmanoma nupiešti, nes scenografė nežinojo, ką rasime sąvartyne. Važinėjome po sąvartynus, vaikščiojome po teatro užkaborius, kuriuose suradome senų rakandų, prožektorių, arbatinukų, netgi krano čiaupų… Kūrėme „čia ir dabar“. Vyrai, kurie paprastai lėlių teatro cechuose neturi daug darbo (juk čia pačios užimčiausios dažniausiai yra siuvėjos), šį kartą buvo apkrauti suvirinimo , elektros instaliacijų darbais. Spektakliui reikalingus suvirinimo, metalo pjaustymo ar kalimo garsus įrašinėjome darbininkų patalpose. Visi technikai pagaliau turėjo galimybę pasireikšti, ir tai jiems labai patiko.
Ką norėjote pasakyti savo spektakliu „Robotas ir Peteliškė“?
Spektaklis tapo labai interaktyvus, o pagrindinė istorija – liūdna, bet graži. Labai norėjome papasakoti šviesią istoriją – apie gyvenimo trapumą ir jausmo amžinumą. Man atrodo, kad mums pavyko. Mažieji žiūrovai iš spektaklio išėjo sujaudinti , jiems kilo daug klausimų apie gyvenimą ir mirtį… Spektaklio metu mačiau, kaip viena mergaitė verkė. Jai byrėjo ašaros, bet ji nebuvo išsigandusi. Spektaklio istorija yra apie tai, kaip peteliškė įsimyli robotą, o robotas temoka pasakyti penkis atsakymus. Robotas nesugeba apginti peteliškės nuo šikšnosparnio, kuris nutraukia jai sparną. Vis dėlto, į užprogramuotą robotą pradeda skverbtis žmogiškas jausmas: jis pamilsta peteliškę. Nors spektaklio pabaigoje peteliškė numiršta, robotas pradeda tarti naujus žodžius, kurių programoje nebuvo įrašyta…
Po premjeros, net neatsikvėpusi, pasinėrėte į darbų sūkurį čia, Lietuvoje. Papasakokite, ką Lietuvos teatro scenoje veikiate dabar?
Prieš pusę metų drauge su kompozitoriumi Deividu Gnedinu įkūrėme „LABAITEATRĄ“. Šiuo metu su kolegomis repetuojame teatralizuotą koncertą pagal populiarias ir mažiau girdėtas lietuvių liaudies dainas, taip pat rodome spektaklius Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, kovo 10 dieną „LABAITEARAS“ vyks į kasmetinį profesionalių teatrų festivalį Rokiškyje „Vaidiname žemdirbiams“. Na, o pasinaudodama proga , noriu pakviesti žiūrovus į artimiausią savo spektaklį „(ne)mano istorija“, kuris vyks kovo 8 dieną, 18 val. M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje.
Atrodo, kad Jūsų energija niekada neišsenka. Kaip viską suspėjate?
Tikrai nepulsiu girtis, kad taip užimta esu visada. Būna ir ramesnių kūrybinių tarpsnių. Bet ilgai nieko neveikdama sėdėti negaliu. Kai tik noriu kurti, tai ir kuriu. (Šypsosi)
Kalbino Ugnė Kačkauskaitė
