Kalėdos su “Labaiteatru”
„Ruošk roges vasarą!“. Pasikliaudamas šia liaudies patarle, „Labaiteatras“ jau ruošiasi kalėdoms! Kad niekas nuskriaustas neliktų, kad nesakytų, jog negirdėjo, jau šiandien mes kviečiame gražiausias metų šventes sutikti kartu su „Labaiteatru“! Paskambinkit, parašykite mums ir mes atvyksime į bet kurį Lietuvos miestą, surasime jums tinkančią salę ir parodysime teatralizuotą koncertą-žaidimą „Aplink pasaulį, arba Kalėdų senelio pėdsakais“.
„Aplink pasaulį, arba Kalėdų senelio pėdsakais”- tai improvizuota 40 minučių kelionė aplink pasaulį, ieškant Kalėdų senelio. Čia daug muzikos, fantazijos šėlsmo ir žaidimų. Mažieji žiūrovai patys tampa šios kelionės dalyviais, laivo, lėktuvo kapitonais ir netgi aplankytų šalių gyventojais. Jie patiria įvairių nuotykių, susipažįsta su labai skirtingų kultūrų žmonėmis, išmoksta dainų ir žaidimų, atranda seną ir amžiną tiesą, kad visur gerai, bet namuose-geriausia, o svarbiausia, kad sugrįžusius namo juos visus pasitinka ką tik atvykęs Kalėdų senelis su dovanomis.
Dėl teatralizuoto koncerto užsakymo teiraukitės:
vadyba@labaiteatras.lt tel. +37061260793
arba info@teatrola.lt tel. +37068771599
AGNĖ SUNKLODAITĖ: „Teatrą būtina vežti ir į mažesnius miestelius“
BIRUTĖ GRAŠYTĖ
Rugsėjis „Labaiteatrui” svarbus, nes lygiai prieš metus būtent rugsėjį šis teatras pradėjo savo kūrybinę veiklą. Per metus jau daug nuveikta, bet dar daugiau visko laukia. Naujojo sezono proga kalbamės su viena iš teatro įkūrėjų Agne Sunklodaite.
Agne, papasakokit, kaip pasukot aktorės keliu, nuo ko viskas prasidėjo. Kokiose dar veiklose esate save išbandžiusi?
Esu aktorė ir režisierė – tai pagrindinės mano veiklos. Taip pat manau, jog visai galėčiau dirbti ir lituanistinį darbą, kadangi esu baigusi filologijos studijas: po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Pasimokiusi du kursus, supratau, kad man negana lituanistikos, tad ir įstojau į aktorių-filologų kursą, rinktą specialiai Keistuolių teatrui (kurso vadovai N. Gelžinytė ir A. Giniotis). Taip paraleliai įgijau dvi specialybes – aktorės ir lituanistės. Vėliau nusprendžiau, kad ir aktorystės man negana – tad įstojau į R. Tumino vadovaujamą teatro režisierių kursą bei įgijau teatro režisieriaus magistro laipsnį. Iki šiol dirbu teatro „dirvonuose“, na, o lituanistinės žinios man tikrai labai praverčia, rašant įvairius eiliuotus tekstus, inscenizacijas, pjeses, pagal kurias pati statau spektaklius.
Visos kitos veiklos, kurias esu išbandžiusi, vis vien vienaip ar kitaip susijusios su aktorės ar režisierės profesija. Esu garsinusi ir dubliavusi labai daug meninių bei animacinių filmų, filmavusis kine, televizijoje ir pan., režisavusi įvairias šventes.
Turbūt daug kas pasakytų, jog šiandien kurti naują teatrą gana drąsu, kadangi teatrų lyg ir netrūkstą. Sakykite, kodėl vis dėlto išdrįsote ir kuo „Labaiteatras“ kitoks, naujas?
Kiekvienas kūrėjas žino, kad kūryba užsiimančių žmonių tikrai netrūksta, bet juk dėl to jie nenustoja kurti… Nenustoja, nes negali. Taip yra ir man. Na, o mintis įkurti teatrą atsirado tuomet, kai susikaupė nemažai individualių kūrybinių darbų – spektaklių, kuriems reikėjo namų. Sukūriau monospektaklį „Ne mano istorija“, keletą spektaklių vaikams ir jų neatidaviau jokiam teatrui. Buvo smalsu pažiūrėti, kaip man pačiai seksis vežioti tuos spektaklius į įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. .Nors režisuoti skirtinguose teatruose man yra neįkainojama patirtis ir visada viliojantis nuotykis, kūrybinių „namų“, kuriuose galėčiau įgyvendinti savo idėjas, man reikėjo.
„Labai teatras“ yra teatras šeimai. Mūsų repertuare yra spektaklių ir patiems mažiausiems ir suaugusiesiems. Kalbant apie spektaklius vaikams, esame užsibrėžę nelengvą užduotį – kurti spektaklius labai konkrečioms amžiaus grupėms. Siekiame auginti savo žiūrovą, norime pratinti jį ateiti į teatrą nuo pat mažumės. Esu mačiusi šimtus blogų pavyzdžių, kai vaikus atveda į teatrą, nesvarbu, tebūnie ir į gerą spektaklį, bet visiškai netinkamą jų amžiaus grupei. Šitaip vaikus nuo teatro galima atbaidyti visam gyvenimui.
Šiuo metu susiduriu su ta jau užaugusių vaikų karta, kurios daugelis atstovų nežino, nepažįsta teatro. Kad tas teatro žiūrovas neišnyktų, reikia stengtis ir mums, teatro kūrėjams, ir tėvams.
Papasakokite apie „Labaiteatro“ komandą. Sakoma, jog mažoje trupėje kurti lengviau, nereikia taikytis prie kitų, nereikia šaukti, kad tave išgirstų…
Mūsų kūrėjų ratas yra atviras ir augantis, su kiekvienu spektakliu atsiranda vis naujų žmonių – aktorių, scenografų, neseniai dirbome su jauna animatore, kuri sukūrė labai jaukų filmuką antrojo sezono pradžiai. Mes labai branginame tuos kūrėjus, kurie prie mūsų prisijungia, bet jei jie jungiasi prie mūsų, tai nereiškia, kad jie nedaro kitų darbų kur nors kitur. Pastovios trupės, kurią reikėtų išlaikyti, mums kol kas nereikia, šiuo metu tai būtų gana sudėtinga.
Nesvarbu, didelė ar maža komanda, aš manau, kad niekur nereikia rėkti, reikia dirbti. Visada lieka nežinojimas, kokioje – didelėje ar mažoje – trupėje geriau pavyks vienas ar kitas spektaklis, nėra jokios taisyklės, kuri padėtų tai išsiaiškinti, reikia žinoti, ko tu nori, ir nebijoti bandyti. Svarbu, kad kiekvienas jaustųsi prie spektaklio įdėjęs daug darbo. Tu negali būti kažkoks ypatingas ir vienas viską sukurti. Taip niekada nebus. Taip pat svarbu mokėti suburti žmonių būrį prie savo idėjos ir uždegti ta idėja kitus. Net jei kuri monospektaklį, vis vien vienas nieko nepadarysi, teatras yra kolektyvinis menas. O kolektyvinio darbo grožis yra labai įdomus ir jaudinantis, jis intriguoja ir niekada neleidžia visiškai nuspėti, kas bus toliau.
Šį rudenį„Labaiteatras“ pradėjo vykdyti kultūrinį-edukacinį projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“. Tai pažintinis kultūrinis projektas, skirtas atokesnėse kaimo vietovėse gyvenantiems vaikams, kurie arba visai neturi galimybės, arba labai retai apsilanko teatre. Bet ar pasiteisina spektaklio išvežimas į nedidelius miestelius? Kaip ten vaikai priima teatrą?
Kadangi mūsų teatras turi labai mažų spektaklių, kuriuos galime vežioti į įvairias erdves, pagalvojom: o kodėl nepabandžius? Ir štai projektas tęsiasi nuo rugsėjo mėnesio iki lapkričio vidurio. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba bei paramos ir labdaros fondas „Auginame ateitį“. Šį kartą galėsime apvažiuoti tik 8 kaimo vietoves, bet tikimės, kad šis projektas bus tęstinis, ir tų vietų aplankysime daugiau.
Važiavimas į kaimą visada pasiteisina. Dabar nepamenu – į Užpalius ar Leliūnus tąkart nuvežėme spektaklį. Prieš jį mokytoja įspėjo, jog ateis tokie penki jų mokyklos „banditai“: „Neturime kur jų dėti, na, tegu ateina. Bet, žinokit, kad jie gali ir nesiklausyti.“ Vėliau, kai mes jau krovėmės daiktus, tie „banditai“ stovėjo eilėje prie mašinos ir spaudė mums rankas sakydami „Čia buvo geras.“ Tas jų visas banditizmas yra iš to, kad jie labai guvūs, gal jie nėra labai gabūs mokiniai, tikriausiai ir jų šeimos nėra labai pavyzdingos, bet jie visiškai puikiai priėmė teatrą. Tokiais atvejais ir supranti, kad teatrą būtina vežti į mažesnius miestelius.
O ko reikia, kad tarp spektaklio ir mažojo žiūrovo įvyktų dialogas? Dažnai sakoma, jog rašytojams sunkiausia rašyti vaikams, turbūt ne ką mažiau sudėtinga sukurti spektaklį, kurį tas jaunas žiūrovas priimtų ir suprastų?
Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kas jaudina adresatą ir jaudina tave. Mano spektakliai visada prasideda nuo klausimo, ar žinau, ką noriu pasakyti žiūrovui?
Spektaklyje reikia nagrinėti tas problemas, kurios ir žiūrovams neduoda ramybės. Ypač tas skaudžias, su žmogaus egzistencija susijusias problemas. Teatras gali būti puiki psichoterapinė priemonė. Dažnas paauglys, kamuojamas vienos ar kitos problemos, užsisklendžia savyje, o teatras yra tokia vieta, kur scenoj gali pamatyti lygiai tokį patį kaip tu. Su panašiomis negandomis ir panašiomis problemomis. Žmogui pasidaro daug ramiau, daug lengviau, kai jis pamato, kad nėra toks vienas, kad yra ir daugiau tokių pat.
Su visai mažu žiūrovu yra dar kitaip. Todėl labai svarbu žinoti, kuriai amžiaus grupei yra skirtas vienas ar kitas spektaklis.
O kas Jums lieka po spektaklių?
Aktoriuje nugula visi tie vaidmenys, kuriuos jis yra vaidinęs. Jie palieka kažkokią žymę, kažkokią patirtį, o kartais kokiose nors gyvenimo situacijose ir patys išlenda. Citatomis, žvilgsniu ar gestu.
Spektakliuose mažiesiems vis primenate, jog reikia drįsti svajoti. O apie ką Jūs svajojote vaikystėje? Kokia buvote?
Vaikystėje daug skaičiau, daug fantazavau, man viskas būdavo įdomu. Lankiau muzikos mokyklą, į kurią pati užsimaniau užsirašyti, niekas manęs nevertė.
Labai mėgau teatrą. Turbūt negalėčiau dabar pasakyti, kad pirmą kartą pamačiau spektaklį, bet lyg ir pamenu, jog tai buvo lėlių spektaklis. Tą spektaklį pamačiau visiškai ne toje erdvėje (lauke per kažkokią šventę), kurioje jį reikėtų pamatyti. Ir galbūt dėl to vaikystėje nemėgau lėlių teatro. Gerai, kad likimas suteikė man antrą šansą šitą teatrą pažinti, šiuo metu statau nemažai spektaklių lėlių teatre ir atrandu jį iš naujo. Ten tiek raiškos, tiek galimybių…
Vaikystėje man be galo patiko dramos teatras, ten viskas atrodė daug tikriau. Kaip didžiausią stebuklą pamenu Kauno dramos teatre pastatytą „Merę Popins“. Aš sėdėjau balkone, žiūrėjau į sceną, kur Merė Popins visiems mojo: „Tai viso gero! Iki pasimatymo!“ Ir šitaip bemojuodama Rūta Staliliūnaitė išskrido. Bet staiga, po akimirkos, aš išgirdau jos balsą šalia savęs. Jinai stovėjo tame pačiame balkone ir vis kartojo: „Iki pasimatymo!“ Atrodė, jog tai neįmanoma… Po šio epizodo, „Merę Popins“ žiūrėjau dar kelis kartus ir visada reikalaudavau, kad man leistų žiūrėti iš balkono.
Kadangi savo spektaklius nemažai kur vežiojate, turbūt juos vis šiek tiek keičiate, taikote prie naujos erdvės. O vis kita erdvė (biblioteka, muziejus, mokykla…) turbūt savaip įpareigoja, savaip nuteikia?
Monospektaklis „(ne)mano istorija“ ir buvo sukurtas labai mažai, intymiai erdvei – iki 100 žmonių. Tiesa, vaidinau ir 120, buvo tokių atvejų, nieko baisaus, viskas įmanoma. Bet aš norėjau spektaklio, kurį vaidindama galėčiau matyt žiūrovo akis, jausti jį. Jame trys giminės moterys pasakoja savo istorijas, ir joms reikia intymumo, joms reikia, kad jas aiškiai girdėtų.
Man labai tinka tos erdvės, kurios nėra tradicinės teatro erdvės. Bibliotekose tarp knygų net atmosfera ypatinga. Kartą vaidinau vienoje nerestauruotoje bibliotekoje, kurioje tvyrojo tikras senų knygų kvapas, erdvės nedaug, bet visi kažkaip sutilpo – buvo išties nepaprasta. Tokiu atveju erdvė netgi padeda spektakliui. Bet jeigu spektaklis skirtas grynai teatrinei erdvei, spektakliui reikia specialaus apšvietimo, didesnių dekoracijų, tada būtina į tai atsižvelgti, organizuojant gastroles, ar ieškant spektakliui erdvės.
Vilniuje spektakliui „(ne) mano istorija“ namus suradome Čiurlionio muziejuje. Ta nedidelė ir jauki vieta spektakliui labai tinka. Spektaklius vaikams rodome Teatro, kino ir muzikos muziejaus salėje.
Išduokite, ko žiūrovai gali tikėtis antrame teatro sezone? Ką naujo esate užsimoję sukurti?
Kaip jau šiek tiek ir minėjau, nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos žadame aplankyti Kruonio, Butrimonių, Vabalninko, Tytuvėnų, Užpalių, Rainių, Naujosios Ūtos, Skirsnemunės mažuosius žiūrovus ir parodyti jiems kelis spektaklius-žaidimus „Aplink pasaulį“, „Gintaro šalies paslaptys“ bei muzikinį pažintinį spektaklį „Interviu su šlykštukais“.
Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams, kviesime žiūrovus į teatralizuotą koncertą-žaidimą „Aplink pasaulį 2“, o vasario pabaigoje pasaulį išvys premjera paaugliams „Įsilaužėlis“ (pagal nuostabią Matso Wahlio apysaką). Tikriausiai verta paminėti, jog spektaklyje bus naudojama gyvai atliekama hip hopo muzika.
O galiausiai, balandžio pabaigoje pakviesime ir į dar vieną premjerą. Bet šį kartą ji bus skirta suaugusiems – Michalo Valčako „Smėlio dėžė“.
Na, ir pabaigai, ko palinkėtumėte naujojo sezono proga „Labaiteatrui“ ir savo žiūrovams?
Kadangi mūsų teatras jaunas, ir teatrui, ir žiūrovams linkiu surasti vieniems kitus, linkiu, kad mūsų daugėtų, „nes mums su Jumis- Labai!“
Kalbino Birutė Grašytė
„Labaiteatras“ džiugins kaimo vaikus
Kartu su rudens pradžia “Labaiteatras” pradėjo ilgai brandintą projektą „Žaidžiame teatrą– pažįstame pasaulį“. Tai pažintinis kultūrinis projektas, skirtas atokesnėse kaimo vietovėse gyvenantiems vaikams, kurie dažniausiai neturi galimybės apsilankyti teatre. Pirmieji projekto „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“ spektaklį „Interviu su šlykštukais“ turėjo galimybę išvysti Kaišiadorių rajono Kruonio gimnazijos mokiniai.
Projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“ iš dalies finansuoti sutiko Lietuvos kultūros taryba bei labdaros ir paramos fondas „Auginame ateitį“, Projekto partneriai- Utenos kultūros centras, Vabalninko bendruomenė bei Rainių kaimo bendruomenė.
Nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos „Labaiteatras“ žada aplankyti Kruonio, Butrimonių, Vabalninko, Tytuvėnų, Užpalių, Rainių, Naujosios Ūtos, Skirsnemunės mažuosius žiūrovus ir parodyti jiems A. Sunklodaitės režisuotus spektaklius- žaidimus „Aplink pasaulį“, „Gintaro šalies paslaptys“ bei muzikinį pažintinį spektaklį „Interviu su šlykštukais“. „Tikimės pradžiuginti vaikus, norime, kad teatras taptų prieinamas visiems“, sako teatro kūrėjai.
„LABAITEATRAS“ pradeda antrąjį sezoną
Rugsėjo pirmoji svarbi ne tik šeimoms, turinčioms mokyklinio amžiaus vaikų ar studentams. Ji ypatinga ir „Labaiteatrui“. Būtent šią dieną lygiai prieš metus „Labaiteatras“ pradėjo savo veiklą.
„Rugsėjo pirmoji man visada buvo didelė šventė ir labai smagu, kad nuo praeitų metų ji tapo dar svarbesnė“,– sako viena iš teatro įkūrėjų, režisierė ir aktorė Agnė Sunklodaitė. „Rudens pradžia ir vaikams, ir suaugusiems visada siejasi su naujų idėjų, naujų darbų pradžia. Todėl pradėti teatro sezoną rugsėjo pirmąją – labai smagu ir prasminga“, – pritaria teatro įkūrėjas ir jo vadovas kompozitorius Deividas Gnedinas.
„Labaiteatras“ kuria šeimai –nuo pačių mažiausių iki vyriausių jos narių. Ir nė viena amžiaus grupė šį sezoną nebus pamiršta. Kartu su rudens pradžia teatras pradeda įgyvendinti ilgai brandintą projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“. Tai pažintinis kultūrinis projektas, skirtas atokesnėse kaimo vietovėse gyvenantiems vaikams, kurie dažniausiai neturi galimybės apsilankyti teatre. Aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė bei kompozitorius Deividas Gnedinas ne vienus metus glaudžiai bendradarbiauja su viešosiomis bibliotekomis regionuose, aktyviai dalyvauja jų organizuojamuose projektuose. „Kartais mus pakviečia su spektakliais atvykti į kaimo vietoves ir ne kartą įsitikinome, kaip svarbu „nuvežti teatrą“ ten. Kartą po spektaklio kaimo mokyklėlės „chuliganai“ apstojo mūsų mašiną ir neleido išvažiuoti, kol visi nepaspaudė mums rankų. „Čia buvo geras…“, – teigė jie ir beveik visi pasisakė niekada nebuvę teatre“, – prisimena teatro įkūrėjai. – Taip gimė idėja patiems inicijuoti projektą, kurio metu būtų galima aplankyti kuo daugiau kaimuose gyvenančių vaikų. Ypač džiaugiamės, kad projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“ iš dalies finansuoti sutiko Lietuvos kultūros taryba ir kad suradome puikius partnerius – labdaros ir paramos fondą „Auginame ateitį“, kurie mielai sutiko bendradarbiauti.“ Nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos „Labaiteatras“ žada aplankyti Kruonio, Butrimonių, Vabalninko, Tytuvėnų, Užpalių, Rainių, Naujosios Ūtos, Skirsnemunės mažuosius žiūrovus ir parodyti jiems A. Sunklodaitės režisuotus spektaklius- žaidimus „Aplink pasaulį“, „Gintaro šalies paslaptys“ bei muzikinį pažintinį spektaklį „Interviu su šlykštukais“.
Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams, kartu su Kalėdų Seneliu mažuosius žiūrovus teatro kūrėjai pakvies į teatralizuotą koncertą- žaidimą „Aplink pasaulį 2“, o vasario pabaigoje rampos šviesą išvys premjera paaugliams „Įsilaužėlis“ (pagal Matso Wahlio apysaką). Spekraklio režisierė ir inscenizacijos autorė – Agnė Sunklodaitė. „Įsilaužėlis“ – tai drąsus, provokuojantis pasakojimas apie sudėtingas šiuolaikinio jauno žmogaus savasties paieškas. Jame kaip veidrodyje atsispindės brutuali šiuolaikinio didmiesčio realybė, luošinanti jauną žmogų, nuolat įsukanti jį į neišsprendžiamų klausimų sūkurį. Spektaklyje bus naudojama gyvai atliekama paaugliams artima hip hopo muzika. Hip hopas yra stipriausiai ir aštriausiai socialines problemas nagrinėjanti subkultūra, todėl spektaklio kūrėjai labai sąmoningai siekia bendradarbiauti su lietuviškojo hip hopo kūrėju Medonu, specialiai spektakliui rašančiu rimuotus tekstus. Juose kreipiamasi į „brolius ir seseris“, visus jaunus žmones, kuriuos kankina egzistenciniai, jaunam žmogui skaudžiai svarbūs klausimai apie gyvenimo prasmę, meilę, draugystę, tiesą…
Balandžio pabaigoje „Labaiteatras“ pakvies į dar vieną premjerą. Šį kartą ji bus skirta suaugusiesiems. Tai Michalo Valčako „Smėlio dėžė“ (rež. A. Sunklodaitė).
„Tai bus spektaklis apie žmogaus baimes ir visas pasekmes , kas iš jų kyla. Daugiau kol kas nepasakosiu, palikime žiūrovams intrigą… Gal tik išduosiu, kad ir žiūrovai galės pasijusti šio spektaklio kūrėjais“, – sako režisierė Agnė Sunklodaitė .
Vilniuje „Labaiteatro“ spektaklius galite išvysti Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus salėje, M. K. Čiurlionio muziejuje, o apie gastroles kituose Lietuvos miestuose galima sužinoti www.labaiteatras.lt arba „Labaiteatro“ facebook paskyroje. „Užsukite, nes mums su jumis – Labai!“, – kviečia teatro kūrėjai.
Baigiame pirmąjį vasaros sezoną
Pirmasis „Labaiteatro“ vasaros sezonas jau baigiasi, todėl norime pasidžiaugti nuveiktais darbais bei padėkoti aplankytų miestų žiūrovams.
Pirmieji teatralizuotą koncertą – žaidimą „Aplink pasaulį 2“ vasaros sezono metu išvydo Zarasų gyventojai bei miesto svečiai, susirinkę į vasaros sezono atidarymo šventę. Drauge su mumis aplink pasaulį keliavo Kupiškio, Salantų, Pakruojo miesto švenčių svečiai, Kultūros nakties lankytojai Vilniuje.
Kartu su žiūrovais sutikome ir tris gražiausias vasaros šventes: birželio 26-ąją Jonines šventėme festivalyje „Goloka party“, liepos 6 – ąją Valstybės dieną minėjome kartu su 420– ajį miestelio gimtadienį švenčiančiais Taujėniškiais, na, o Žolines rugpjūčio 15-ąją pasitikome drauge su Šilalės gyventojais bei miesto svečiais.
Džiaugiamės, jog šią vasarą turėjome galimybę dalyvauti „Žagarės vyšnių festivalyje“ bei „Lempa fest“, o taip pat Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome vykusioje „100 – mečio oro šventėje“.
Jau šį šeštadienį, rugpjūčio 29-ąją, vasaros sezoną užbaigsime Pakruojo miesto šventėje, na, o Rugsėjo 1-ąją, švęsdami 1– ąjį „Labaiteatro“ gimtadienį, paskelbsime naujojo, rudens sezono pradžią. Pažadame, jog antrasis „Labaiteatro“ sezonas bus dar intensyvesnis ir įdomesnis. Sekite naujienas mūsų puslapyje bei facebook paskyroje. Mums su Jumis – LABAI !
Skelbiame vasaros sezono pradžią !
Gegužės 22-ąją spektakliu „Interviu su šlykštukais“ „LABAITEATRAS“ baigė pirmąjį savo teatrinį sezoną. Džiaugiamės, kad jis buvo išties darbingas ir sėkmingas. Vilniuje prisijaukinome dvi puikias erdves, kuriose rodėme savo spektaklius: Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus salę bei M.K. Čiurlionio namus. Rodėme spektaklius kituose Lietuvos miestuose, dalyvavome profesionalių teatrų festivaliuose Klaipėdoje (festivalyje vaikams ir jaunimui „Jaunatis“) ir Rokiškyje (festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“), o taip pat lankėmės Švedijoje, kur vietos lietuviams vaidinome spektaklius „Aplink pasaulį“ bei „(ne)mano istorija“.
Tačiau, uždarydami sezoną, mes nesakome: : “susitiksime rudenį“… Mes sakome: „Susitiksime vasarą!“ ir skelbiame Vasaros sezono pradžią! Pasimatysime Žagarės Vyšnių festivalyje, „LEMPAfest”, „Goloka party”, Zarasų vasaros sezono atidarymo šventėje, Kaišiadorių, Kupiškio ir kt. miesto šventėse! Teatralizuotas koncertas-žaidimas „Aplink pasaulį 2“ aplankys jus kiekviename Lietuvos kampelyje! Jeigu dar nesusitarėme dėl susitikimo, skambinkite, rašykite mums ir mes būtinai susitiksime. Nes mums su Jumis- Labai!
Daugiau informacijos apie „Aplink pasaulį 2„
Menų dūzgės
„Labaiteatro“ komanda šiemet prisijungė prie Ugdymo plėtotės centro, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos organizuojamo projekto „Menų dūzgės“. Antrą kartą organizuojamo projekto tikslas – skatinti kultūros edukaciją bei bendradarbiavimą tarp mokytojų ir kultūros darbuotojų.
Šiandien Lietuvos Respublikos ministerijoje susirinkusioms mokytojoms „Labaiteatro” įkūrėjai: režisierė ir aktorė Agnė Sunklodaitė bei kompozitorius Deividas Gnedinas vedė kūrybines dirbtuves „Teatrinis žaidimas ir pamoka”.
„Teatrinis žaidimas ir pamoka“- tai valandos trukmės interaktyvi pamoka apie teatrą, teatrinio žaidimo universalumą, jo galimybes bei panaudojimą pamokose. Kūrybinių dirbtuvių metu pedagogės pačios turėjo galimybę pajusti, kas tai yra teatrinis žaidimas, kaip jis gimsta bei kaip teatrinio žaidimo principus taikyti kasdieninėje pedagoginėje praktikoje.
Tariame nuoširdų ačiū „Menų dūzgių“ organizatoriams už galimybę prisijungi prie projekto, o dalyvėms už aktyvų dalyvavimą ir puikią nuotaiką.
Iki kitų malonių susitikimų! Mums su Jumis – LABAI !
Po premjeros Lenkijoje – į darbų sūkurį Lietuvoje !
Kartais atrodo, kad aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė naktimis nemiega: jos pilna įvairiausiuose teatruose, ji visur suspėja, o režisūrinių Agnės darbų premjeros vyksta beveik viena po kitos. Visai neseniai režisierė grįžo iš Lenkijos (Bialystoko), kur vasario 21-22 dienomis įvyko jos režisuoto spektaklio „Robotas ir peteliškė“ premjera (pagal to paties pavadinimo Vytautės Žilinskaitės knygą). Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą: ir žiūrovai, ir teatro kritikai apie šį spektaklį atsiliepė kuo palankiausiai. Jaučiau būtinybę apie šį darbą pasikalbėti su pačia režisiere.
Visai neseniai Bialystoko lėlių teatre įvyko Jūsų režisuoto spektaklio „Robotas ir peteliškė“ (pagal Vytautės Žilinskaitės to paties pavadinimo pasaką), premjera. Ar tai pirmas kartas, kai susiduriate su lėlių teatru?
Kauno valstybinis lėlių teatras buvo pirmieji, kurie pasikvietė mane dirbti į lėlių teatrą. Statydama „Žiogą Zigmą Žalgirio mūšyje“(beje, šis spektaklis nominuotas šių metų Auksiniuose scenos kryžiuose „lėlių ir objektų teatro“ kategorijoje, aut. past.), galima sakyti „apšilau kojas“ lėlių teatre ir vis dar atrandu šį žanrą. Kuo „giliau brendi“, tuo įdomiau darosi. Matau čia gausybę kūrybinių galimybių, vis labiau norisi žengti paieškų keliu. Lėlių ir objektų teatras – naujoji mano „kūrybinė meilė“.
Kokius įspūdžius parsivežėte iš Bialystoko?
Patirtys pačios gražiausios ir įdomiausios. Dirbti teatre, kuriame lėlių teatro tradicijos labai gilios (Bialystoke yra įsikūręs Varšuvos Teatro akademijos filialas, kuriame aktoriai ir režisieriai yra ruošiami lėlių teatrui), buvo labai smagu. Ten kūrėjų požiūris yra išskirtinai atsakingas. Bialystoko lėlių teatre būta labai smagios kūrybinės dvasios. Kartu su scenografe Giedre Brazyte, su kuria man labai patinka kartu kurti, Bialystoko lėlių teatrui pasiūlėme sukurti „senų robotų muziejų“, kuriame vyksta spektaklio veiksmas. Tą ir padarėme. Įėję į priešais teatro salę esantį holą, vėliau į pačią salę, vaikai gali apžiūrėti mūsų sukurtus robotus. Po „muziejų“ juos vedžioja aktoriai-„muziejaus darbuotojai“. Įgyvendindami šią idėją, į kūrybinį procesą įjungėme visą teatrą. O kaipgi viskas dažniausiai vyksta lėlių teatre? Dailininkas atveža nupieštus eskizus į dirbtuves, ir šios pradeda gaminti lėles. Mūsų atveju viskas vyko kitaip.
Kaip vyko kūrybinis procesas?
Konkrečių eskizų nebuvo įmanoma nupiešti, nes scenografė nežinojo, ką rasime sąvartyne. Važinėjome po sąvartynus, vaikščiojome po teatro užkaborius, kuriuose suradome senų rakandų, prožektorių, arbatinukų, netgi krano čiaupų… Kūrėme „čia ir dabar“. Vyrai, kurie paprastai lėlių teatro cechuose neturi daug darbo (juk čia pačios užimčiausios dažniausiai yra siuvėjos), šį kartą buvo apkrauti suvirinimo , elektros instaliacijų darbais. Spektakliui reikalingus suvirinimo, metalo pjaustymo ar kalimo garsus įrašinėjome darbininkų patalpose. Visi technikai pagaliau turėjo galimybę pasireikšti, ir tai jiems labai patiko.
Ką norėjote pasakyti savo spektakliu „Robotas ir Peteliškė“?
Spektaklis tapo labai interaktyvus, o pagrindinė istorija – liūdna, bet graži. Labai norėjome papasakoti šviesią istoriją – apie gyvenimo trapumą ir jausmo amžinumą. Man atrodo, kad mums pavyko. Mažieji žiūrovai iš spektaklio išėjo sujaudinti , jiems kilo daug klausimų apie gyvenimą ir mirtį… Spektaklio metu mačiau, kaip viena mergaitė verkė. Jai byrėjo ašaros, bet ji nebuvo išsigandusi. Spektaklio istorija yra apie tai, kaip peteliškė įsimyli robotą, o robotas temoka pasakyti penkis atsakymus. Robotas nesugeba apginti peteliškės nuo šikšnosparnio, kuris nutraukia jai sparną. Vis dėlto, į užprogramuotą robotą pradeda skverbtis žmogiškas jausmas: jis pamilsta peteliškę. Nors spektaklio pabaigoje peteliškė numiršta, robotas pradeda tarti naujus žodžius, kurių programoje nebuvo įrašyta…
Po premjeros, net neatsikvėpusi, pasinėrėte į darbų sūkurį čia, Lietuvoje. Papasakokite, ką Lietuvos teatro scenoje veikiate dabar?
Prieš pusę metų drauge su kompozitoriumi Deividu Gnedinu įkūrėme „LABAITEATRĄ“. Šiuo metu su kolegomis repetuojame teatralizuotą koncertą pagal populiarias ir mažiau girdėtas lietuvių liaudies dainas, taip pat rodome spektaklius Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, kovo 10 dieną „LABAITEARAS“ vyks į kasmetinį profesionalių teatrų festivalį Rokiškyje „Vaidiname žemdirbiams“. Na, o pasinaudodama proga , noriu pakviesti žiūrovus į artimiausią savo spektaklį „(ne)mano istorija“, kuris vyks kovo 8 dieną, 18 val. M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje.
Atrodo, kad Jūsų energija niekada neišsenka. Kaip viską suspėjate?
Tikrai nepulsiu girtis, kad taip užimta esu visada. Būna ir ramesnių kūrybinių tarpsnių. Bet ilgai nieko neveikdama sėdėti negaliu. Kai tik noriu kurti, tai ir kuriu. (Šypsosi)
Kalbino Ugnė Kačkauskaitė
Teatro įkūrėjai nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams”
Džiaugiamės,didžiuojamės ir labai labai sveikiname spektaklio „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje” (Kauno valstybinis lėlių teatras) kūrybinę komandą, kuri nominuota „Auksiniams scenos kryžiams”. Ypatingi sveikinimai „LABAITEATRAS” įkūrėjams: spektaklio inscenizacijos autorei ir režisierei Agnei Sunklodaitei bei kompozitoriui Deividui Gnedinui ! Sveikiname visus nominantus. Valio valio valio !
Vasario festivaliai
Praėjęs ilgasis savaitgalis „LABAITEATRUI“ buvo dosnus festivaliais. Vasario 14-ąją teatro įkūrėjai: aktorė bei režisierė Agnė Sunklodaitė ir kompozitorius Deividas Gnedinas dalyvavo jau penktąjį kartą Nacionalinio Kauno dramos teatro organizuojamame edukaciniame festivalyje vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“. Siekdami skatinti vaikų bei suaugusiųjų domėjimąsi teatru, festivalio kūrėjai kvietė žiūrovus į valandos trukmės kūrybines dirbtuves šeimai.
Jų metu vaikai kartu su tėveliais patys turėjo galimybę pajusti, kas yra teatras ir kaip jis gimsta. Užsiėmimo metu, padedant aktorei ir režisierei Agnei Sunklodaitei bei kompozitoriui Deividui Gnedinui, vaikai ir suaugę patys kūrė spektaklį pagal pačių sugalvotą istoriją. Baigiantis kūrybinėms dirbtuvėms visi pasidžiaugė savo darbo rezultatais.
Jau kitą dieną, vasario 15-ąją, „LABAITEATRO“ komanda išskubėjo į Klaipėdą. Aštuntus metus Žvejų kultūros rūmų organizuojamame festivalyje vaikams ir jaunimui „Jaunatis“ „LABAITEATRAS“ parodė muzikinį spektaklį – žaidimą „Aplink pasaulį“.
Gausiai susirinkę žiūrovai patys tapo kelionės dalyviais, laivo, oro baliono, lėktuvo kapitonais ir netgi aplankytų šalių gyventojais. Aktyviai dalyvavę kelionėje „Aplink pasaulį“, mažieji keliautojai kartu su tėveliais patyrė įvairių nuotykių, susipažino su labai skirtingų kultūrų žmonėmis, išmoko dainų ir žaidimų, bet svarbiausia, atrado labai seną ir amžiną tiesą: visur gerai, bet namuose – geriausia.
„LABAITEATRO“ komanda nuoširdžiai dėkoja festivalių „Nerk į teatrą“ bei „Jaunatis“ organizatoriams už kvietimą, o žiūrovams už aktyvų dalyvavimą, gėles ir puikią nuotaiką.
Iki kitų malonių susitikimų! Mums su Jumis – LABAI !
Labaiteatras festivalyje „Jaunatis”
Varasio 15 dieną „Labaiteatras” dalyvaus Klaipėdoje organizuojamame teatrų festivalyje „Jaunatis”. Mažiesiems žiūrovams pristatysime muzikinį spektaklį-žaidimą „Aplink pasaulį”. Daugiau informacijos apie festivalį galite surasti šiame straipsnyje:
http://www.ve.lt/naujienos/kultura/renginiai/zveju-rumuose—teatru-festivalis-jaunatis-1307965/
Labaiteatras Skype
Su mumis jau galite susisiekti ir per Skype. Vartotojo vardas – labaiteatras. Kreipkitės visais rūpimais klausimais, nes mums su Jumis – LABAI !
Nauja radijo laida „Aš ir tu su „LABAITEATRU””
„LABAITEATRAS“ nuolat ieško būdų, kaip pasiekti savo žiūrovą. Šįkart nusprendėme pasiekti jus radijo bangomis.
2015 m. sausio 19 d. Vaikų radijo stotyje (FM 94,9) pristatėme naują radijo laidą „Aš ir tu su „LABAITEATRU”!
Tai laida vaikams, kurioje aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė bendrauja su jaunaisiais klausytojais, skaito lietuvių liaudies bei autorines pasakas, rengia įvairius konkursus, kurių metu vaikai gali laimėti kvietimų į teatrą bei kitų originalių dovanų.
Šioje radijo laidoje yra ir dar vienas vedantysis- šiek tiek kaprizingas ir neprognozuojamas, prabylantis tik tada, kai pats to nori… Tai – teatro bildukas Pupsas.
Kadangi jis nematomas ir gali patekti bet kur, jis visada turi ką papasakoti apie pačias netikėčiausias vietas…. O apie teatrą jis gali pasakoti valandų valandas, nes ten tiek įdomių dalykų vyksta, ten tiek įdomių žmonių ir daiktų !
Nauja laida „Aš ir tu su „LABAITEATRU”! Vaikų radijo stotyje (FM 94,9), kiekvieną pirmadienį 17 val.
Na, o tuos, kurie neturi galimybės mūsų išgirsti radijo bangomis, siūlome laidas atsisiųsti: https://soundcloud.com/labaiteatras/.
Klausytkitės pasakų bei dalyvaukite konkursuose, nes mums su Jumis – LABAI !
Švęsti kosmose ir tvarte Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
Dar visai neseniai Sausio 13 – osios įvykiai buvo naują valstybę kartu kuriančios tautos simbolis. Pirmiausia savo atkovota valstybe džiaugėmės kaip vaikai, vėliau pasidarėme ironiški. Kokia ta mūsų Lietuva šiandien, kai pergyvenome du dešimtmečius laisvių? Laisvės gynėjų dieną „LABAITEATRAS“ kviečia pabūti kartu. Pavakaroti, švęsti ir pakalbėti. Pamąstyti ir prisiminti tai, kas jaudina mane ir tave, tavo senelę ar pusbrolį, kiekvieną iš mūsų. Sausio 13 – osios vakarą kviečiame pamąstyti apie Lietuvą ir mus, tautiečius lietuvius, kosmose, tvarte, pasaulyje…
Spektaklyje išgirsite žinomo lietuvių rašytojo G. Morkūno tekstų įkvėpto aktoriaus išpažintį. Tai nuoširdus, bet kartu ir sarkastiškas žvilgsnis į mūsų valstybę, jos gyventojus, kviečiantis drauge pažvelgti į save ir mus supančią aplinką netikėtu kampu.
„Šiais sunkiais globalinio atšilimo ir dirbtinių cepelinų laikais tie, kurie mini paprastus žmones, turėtų juos bent jau trumpai apibūdinti. Papasakoti, kaip jie atrodo, kur jų būtų galima rasti, ir kodėl su jais reikia sieti šviesios ateities viltis“. Spektaklyje bus garsiai ištartos nepaprastos paprasto žmogaus mintys apie kiekvieną mūsų Lietuvoje ir apie Lietuvą pasaulyje. Čia bus atskleista paprasto žmogaus vieta visuomenėje ir visuomenės vieta Žemėje. „Paprastas žmogus“ – juk šis žodžių junginys neša visai rimtą viltį. (…) O jeigu pradėjus pasakoti paaiškės, kad tų vilčių nelabai yra su kuo sieti?“
„Astronomai sako, kad iš žemės matosi maždaug 9 tūkstančiai žvaigždžių. Turint galvoje, kad visas žemės rutulio paviršiaus plotas yra 510 milijonų kvadratinių kilometrų, o Lietuva užima 65 tūkstančius kvadratinių kilometrų, nesunku apskaičiuoti, kad mūsų šaliai tenka viena žvaigždė ir dar penkiolika šimtųjų kitos. Taigi, ir mes turime savo žvaigždę. Tad ar gali savo žvaigždę turinti valstybė sėdėti mėšle?“
Spektalis skirtas mums visiems , ir visiems tiems, nuo kurių priklauso Lietuvos ateitis.
(ne)mano istorija M. K. Čiurlionio namuose
Lapkričio 7-ąją M.K.Čiurlionio namuose Vilniuje „Labaiteatro“ pristatymo proga kelsime šampano taurę ir žiūrėsime vienos dalies išpažintį „(ne)mano istorija“ (pagal H.Wassmo romaną „Šimto metų istorija“ (rež. Agnė Sunklodaitė).
Labaiteatro gimtadienis
2014-ųjų metų rugsėjo 1-ąją gimė „Labaiteatras“! Teatro įkūrėjai- režisierė ir aktorė Agnė Sunklodaitė bei kompozitorius Deividas Gnedinas.
