„Labaiveidai” – fotografas Mantas Reimeris

Tęsiame “Labaiveidų” seriją ir šįkart pristatome ketvirtojo “Labaiteatro” sezono fotografą Mantą Reimerį.

Mantai, kas tave atvedė į fotografiją?

Fotografija tapo mano meile tą dieną, kai pagaliau galėjau sau leisti įsigyti
fotoaparatą . Ir nors jis toli gražu neprilygo profesionaliems fotoaparatams, bet buvo ir išliks pirmuoju, su kuriuo padariau daugybę fotosesijų, kūriau reklamas. Na, o į profesionalią fotografiją mane atvedė mano sūnaus krikštatėvis, kuris pats yra fotografas ir kurio dėka išmokau daugybės fotografinių triukų.

Kur internete galima rasti tavo darbų?

Kviečiu užsukti: www.reimeris.lt bei www.facebook.com/reimerisfoto
Taip pat mano fotografijos yra pabirusios po internetą, straipsniuose, reklamose. Svajoju kada nors surengti savo fotografijų parodą ir aš tikrai labai pasistengsiu, kad ši svajonė išsipildytų.

Kiek profesionalus fotografas naudoja vadinamojo “fotošopo”?

Tai priklauso nuo siekiamo rezultato. Jeigu tai yra mados fotografija, tai “fotošopo” bus tiek, kad galite ir nepažinti nufotografuoto ir “pagražinto” savo draugo ar draugės. Tačiau jeigu tai- meninė
fotografija, vadinamojo “fotošopo” gali ir išvis nebūti. Aš asmeniškai esu saikingas šiuo atžvilgiu, tačiau kartais tikrai naudoju “fotošopą” ir sukuriu gražių dalykų. Tiesa, širdis gal kiek labiau linksta prie autentiškos raiškos. Man patinka autentiškos, „kalbančios“ fotografijos.

Kokias didžiausias klaidas tu pastebi jaunimo fotografijose, kurias jie platina socialiniuose tinkluose? Ko jie galėtų nedaryti ir taip pagerinti savo nuotraukų kokybę?

Nuolat pagalvoju, kad galėjo būti gražus kadras, tereikėjo pritūpti, pasilypėti, paeiti į šoną, pakreipti objektyvą, nefotografuoti prieš šviesą ar pan. Bet tada suprantu, kad aš jau kitaip žiūriu į nuotraukas, matau visai kitas galimybes ir kompozicijas. Vieną dieną, jei domėsis, tas jaunas žmogus tikrai padarys gerų kadrų. O kai kurie tai daro jau dabar. Iš esmės, reikia jausti, kokio tu rezultato nori, ir treniruotis. Pavyzdžiui, man per tiek metų patirties išsivystė natūralus instinktas: kur geriau
atsistoti, ar tinkamu metu atsirasti.
Na, ir nepamirškime, koks svarbus yra nuotraukų apdirbimas. Kartais jau minėtasis“fotošopas” iš tiesų gali daryti stebuklus ir jo pagalba sutvarkyta nuotrauka bus ženkliai gražesnė.

Ar yra skirtumas tarp „sustatyto kadro” ir tarp „momentinio/netikėto kadro” fotografo? Kuris darbo metodas tau artimesnis?

Be abejo, kad tai skirtingi metodai. „Sustatytas kadras“ fotografui dažnai pavyksta lengviau, nes viskas būna paruošta, šviesa krenta taip, kaip norisi, neskubant parinkta kompozicija ir t.t. Tačiau tokiu
atveju labai svarbi modelio patirtis, nes jei tokios nebus, tai techniškai tobulai išpildytas kadras neturės reikiamos nuotaikos ir, pavyzdžiui, modelio akyse, matysime baimę, o ne džiaugsmą, kaip buvo sumanyta.

Save aš priskiriu tam „momentinio/netikėto kadro“ fotografo tipui. Mėgstu save vadinti akimirkų gaudytoju ar medžiotoju. Techniškai išpildyti tai yra ženkliai sunkiau, nes niekada nežinai, kur tavo
modelis stovės, kaip kris šviesa… tačiau toks kadras bus natūralus ir tikras. Jis nebus suvaidintas ir jame akys tikrai džiaugsis, kai bus linksma arba liūdės, kai bus liūdna. Toks kadras bus tiek tikras, kad
jis primins mums, kad ne fotosesija buvo, o kad tą akimirką buvo kažkoks jausmas. Pamatę nuotrauką mes prisiminsime jausmą, o ne tai, kaip vyko fotosesija. Todėl mano fotosesijos, jei tik įmanoma, būna „gyvos“. Plepu ištisai, laidau juokelius, pasakoju istorijas, kol man pavyksta atpalaiduoti fotografuojamus žmones ir jie ima elgtis natūraliai, tarsi manęs nebūtų arba mes būtume seni geri draugai…Tada jie pamiršta objektyvą . Patikėkite, tokios nuotraukos žymiai vertingesnės emocine prasme. Tai- sustabdyta kieno nors gyvenimo akimirka ir- svarbiausia – ji yra tikra.

Kur patartum nueiti žmonėms, kurie nori pažiūrėti profesionalių fotografijų
parodų?

Kadangi esu „momentinio/netikėto“ kadro gerbėjas, tai rinkčiausi parodas, kuriose eksponuojama tai, kas tikra. Tai gali būti istoriniai kadrai, arba šiuolaikiški. Nacionalinėje dailės galerijoje teko matyti ne vieną įdomią parodą. Šiuo metu Vilniaus rotušėje vyksta vieno iš mano mėgstamiausių fotografų Ramūno Danisevičiaus paroda „Likę“. Kai domiesi, tai visada sužinai, kur būtų įdomu nueiti.

Kokie tavo mėgstamiausi lietuvių ir užsienio fotografai, kurių darbus rekomenduotum pažiūrėti?

Kadangi labiau mėgstu šiuolaikišką fotografiją, tai man labai artimas yra „street photography“ stilius, arba gatvės fotografija, kur viskas tikra, nėra jokios vaidybos. Ir šioje srityje išskirčiau mano jau paminėtą Ramūną Danisevičių. Šis žmogus tikrai apdovanotas matymu, o jo nuotraukos kalba pačios už save. Seku jo darbus ir vis dar sugebu maloniai nustebti.
Iš užsienio fotografų neturiu išsirinkęs vieno mėgiamo, tačiau, kai sudomina kadras, tuomet jau pasidomiu kas jį padarė, pasižvalgau po internetines galerijas, semiuosi idėjų, mokausi, pradedu sekti
tolimesnę patikusio fotografo veiklą.
Ar gali fotografija būti misija ar tik pramoga/malonumas? Jei taip, tai kokia tavo misija fotografijoje?

Fotografija gali būti ir misija, ir malonumas. Aš esu laimingas žmogus, nes vis dar „kaifuoju“ fotografuodamas. Labai mėgstu susipažinti su naujais žmonėmis, o dirbant tokį darbą jie keičiasi
beveik kasdien. Kadangi neblogai išmanau ir žmonių psichologiją, tai beveik visada lengvai surandame bendrą kalbą ir tas darbas pavirsta malonumu ne tik man, bet ir mano fotografuojamiems žmonėms. Paskutinė pora, kurios fotosesiją fotografavau buvo apstulbę, mergina sakė: “ O čia tai bent…Atėjom nusiteikę prakaituoti, pozuoti, savo vaikiną vos atitempiau, o čia…. prisijuokėm ir nesupratom, kur dingo laikas. O nuotraukos… Jos visos tikros!”. Ir tai yra pats geriausias atlygis man. Širdį glosto žodžiai, kai kreipiasi žmonės ir sako: …”norime pas jus, nes labai jau teigiamai apie jus atsiliepė”.

Neįsivaizduoju fotografijos be jausmo, aistros ir vidinės motyvacijos sukurti kažką gražaus, arba kažką svarbaus ir įdomaus įamžinti. Fotografuoju žmonėms ir dėl žmonių. Tai- mano misija.

Ačiū už pokalbį. Mums su tavim- LABAI! 😉

„Labaiteatras“ pristato plastilininės animacijos vaizdo klipą!

Interneto platybėse gali atsitikti absoliučiai viskas – visiškai netikėtai jame užgimė ir „Labaiteatro“ bei plastilininės animacijos kūrėjo Aurimo Varkojaus bendradarbiavimas. Teatro vadovas, kompozitorius Deividas Gnedinas pasakoja, jog internete pamatęs vieną iš Aurimo sukurtų vaizdo klipų, itin susižavėjo jo kūryba ir netrukus susisiekė su pačiu autoriumi. Paaiškėjo, jog Aurimo istorija itin netradicinė!

Inžinierius, įsimylėjęs animaciją

Aurimas Varkojus, pabaigęs inžinerijos mokslus Kauno technologijų universitete, ir šiandien dirba pagal specialybę, tačiau visuomet domėjęsis menais, laisvalaikiu vyras bando išnaudoti ir savo kūrybinį potencialą. Be muzikos kūrimo ir knygos rašymo jo bene didžiausia aistra tapo „Stop motion“ (lietuviškai – sustabdyto kadro) plastilininė animacija.

Didelio susikaupimo, kantrybės, darbštumo reikalaujanti technika Aurimą sužavėjo niekuomet neišsenkančia kūryba – kuriant tokio tipo vaizdo klipus tenka ne tik nuodugniai apgalvoti kiekvieną žingsnį, detalę ar kadruotę, bet ir kūrybiškai permąstyti kartais nepasiteisinusius sprendimus. Sulaukęs „Labaiteatro“ pasiūlymo bendradarbiauti ir vizualiai apipavidalinti dainą „Virėjo daina“ iš teatralizuoto – koncerto „Kai užaugsiu būsiu“, kūrėjas, ilgai nesvarstęs, sutiko. „Man buvo įdomi pati būsimo klipo tema – ji leido išbandyti seniai knietėjusius kadrus, tokius kaip vandens bėgimas iš čiaupo“,- pasakoja Aurimas.

„Virėjo dainos“ kūrimo užkulisiai

Paklaustas, koks gi tas plastelininio, sustabdyto kadro animacijos vaizdo klipo kūrimo procesas, Aurimas Varkojus atskleidė įdomių užkulisinių detalių. Pirmasis etapas – aplinkos, fono kūrimas. „Filmukams naudoju jau iš seniau paruoštus medinius padėklus, jie filmuojant atstoja grindis bei medines plokštes, kurios yra prispaustos spaustuvais. Grindis ir sienas išklijuoju reikiamos spalvos spalvotu popieriumi, kartais pats nupiešiu ar kitaip sukuriu tapetus, grindų dangą.“. Daugiau nei 80 % viso klipo kūrimo laiko užima filmavimui reikalingų objektų, mažiausių detalių pagaminimas. Tam reikia itin lakios fantazijos, autorius teigia, jog iki smulkmenų reikia apgalvoti, kaip ir kokias detales pagaminti, pavyzdžiui vietoje gėlės vazono puikiai tinka burnos skalavimo skysčio buteliuko dangtelis, o vietoje keptuvės ar peilio – metaliniai mažų žvakių dėkliukai. Paruošus aplinką, turint visas reikiamas detales, Aurimas piešia kadruotes, rikiuoja jas eilės tvarka, reguliuoja apšvietimą, filmavimo rakursus.

„Virėjo dainos“ personažai buvo lipdomi ant metalinių griaučių, o kad tie griaučiai būtų tvirtesni, Aurimas juos apklijavo epoksidiniu glaistu – svarbu, kad veikėjai lankstytųsi tik tose vietose, kuriuose reikia. „Gaminant griaučius, pėdas darau iš metalinių plokštelių, tam, kad personažai nevirstų, o laikytųsi po grindimis esančių magnetų pagalba“,- darbo subtilybėmis dalinasi Aurimas Varkojus,- „pavyzdžiui, bėgantį vandenį dariau taip: į puodą švirkštu įšvirkščiau truputį skaidraus šampūno, prie čiaupo priklijavau iš dvipusės lipnios juostos susuktą vamzdelį ir dariau nuotrauką. Tada įšvirkščiau dar truputį šampūno, priklijavau naują vamzdelį ir vėl fotografavau. Kartojau tą pačią procedūrą, kol puodas prisipildė reikiamu šampūno kiekiu sriubai pagaminti”. Apie proceso pabaigą kūrėjas pasakoja štai ką: „jau turint veikėjus, jų aplinką, sureguliuotą apšvietimą, galima pradėti filmavimą- padarau nuotrauką, pajudinu veikėją, padarau dar vieną nuotrauką, vėl pajudinu. Animuojant veikėjų kalbėjimą iš kartono ar plastilino pagaminu virš dešimt skirtingų burnos formų, kurias reikia pritaikyti prie dainos įraše skambančių garsų”. Aurimas Varkojus yra paskaičiavęs, jog per aštuonias valandas galima nufilmuoti nuo 20 sekundžių iki minutės trukmės vaizdo medžiagos. Vėliau seka ir valandos praleidžiamos prie montavimo, vaizdo redagavimo programų.

Aurimas labai džiaugiasi šia nauja patirtimi bei užsimezgusia draugyste su „Labaiteatru“. „„Virėjo dainą“ niūniavau dar ilgai po filmavimo, smagu, kai tavo kūrybą įvertina, tavimi pasitiki“,- teigia šio originalaus vaizdo klipo autorius, kuriam plastilininė animacija yra tapusi ne tik hobiu, bet ir meditacijos, atsipalaidavimo būdu.

Aurimo youtube kanalas AurimasFilms

Foto: Aurimas Varkojus

Tiesos paieškos naujajame „Labaiteatro” sezone

Šeimai kuriantis „Labaiteatras“ pradeda jau ketvirtąjį sezoną. Pirmąjį pusmetį kūrėjai didesnį dėmesį žada skirti vyresniems 5-7 klasių moksleiviams bei nuolat tiesos ieškantiems paaugliams. Dar iki Šv. Kalėdų teatro scenoje bus pristatytos net dvi premjeros!

Sezono naujiena – siaubo spektaklis

Šį sezoną projektą „Į pamoką su „Labaiteatru“ papildo naujausias teatro spektaklis „Siaubo pasakos“, pagal legendinę Norberto Vėliaus surinktų lietuvių liaudies sakmių knygą „Sužeistas vėjas“. Kas naktimis vaidenasi prie kapinių, kokios pasiklydę švieselės vienišus keleivius lydi, kaip atrodo vilkolakiai, žiburiniai ir kodėl Perkūnas velnių nemėgsta – daug siaubingai baisių, bet įdomių dalykų šiame spektaklyje galima bus sužinoti 9-12 metų amžiaus žiūrovams.

Spektaklio kūrėjams ši knyga – viena iš mėgstamiausių skaitytų vaikystėje „Mes, spektaklio kūrėjai, užaugome skaitydami šias sakmes, puikiai prisimename save drebančius iš baimės, bet trokštančius skaityti toliau“ – prisimena spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė.

Ji teigia, jog būtent šiai – 9-12 metų amžiaus grupei priklausantiems žiūrovams trūksta didesnio dėmesio. Neatsitiktinai pasirinktas siaubo žanras – „Šios amžiaus kategorijos vaikus sudominti tautosaka nėra lengva, reikia rasti šiuolaikišką priėjimą prie medžiagos, pritaikyti ir aktualizuoti ją taip, jog būsimas žiūrovas įsitrauktų į spektaklį nuo pirmosios jo minutės“, todėl senosios Lietuvių liaudies sakmės čia pateikiamos labai vizualiai, išradingai ir… šiuolaikiškai!

Į teatrą kviečiami ir paaugliai

Naujojo sezono antroji premjera pagal populiarųjį Matso Wahlio romaną „Įsilaužėlis“, skirta vyresniesiems 13-18 metų paaugliams. Spektaklyje pasakojama apie niekada savo tėvo nemačiusį paauglį, kuris ieško teisingo gyvenimo kelio, tačiau vis labiau įsisuka į kasdienybės chaoso verpetą. Į „Įsilaužėlį“ kviečiami paaugliai scenoje pamatys socializacijos problemų įkalintus personažus, kuriems nuolat besikeičiančioje visuomenėje vieninteliu ramsčiu tampa neigiamą įtaką darantys draugai, vis labiau įninkantys į nusikalstamą veiką, alkoholio bei narkotikų vartojimą. Spektaklio kūrėjai aktualizuoja visiems paaugliams kylančius klausimus: kas yra tiesa, kas yra draugystė, meilė ir tikroji žmogaus savivertė.

Spektaklis pasižymės išskirtiniu, originaliu specialiai šiam pastatymui sukurtu garso takeliu. Visuomenės atstumtų paauglių dienoraščių tekstų ištraukos skambės hip-hopo muzikos fone – tai dar vienas būdas pasireikšti jaunam, maištaujančiam, vartotojiška visuomene nusivylusiam žmogui. „Įsilaužėlyje“ paliečiamos iki skausmo aktualios temos: draugystė, meilė, tiesa, gyvenimo prasmė, jos, perteiktos jauno žmogaus akimis, drąsiame ir provokuojančiame spektaklyje apie didmiesčio jaunimo būtį, privers paauglius, jų tėvus ir mokytojus kiek kitaip pažvelgti į mus visus supančiojusią kasdienybę.

Spektaklio pastatymą remia Lietuvos kultūros taryba.

Įdomesnė pamoka teatre

Šį sezoną ir toliau bus vykdomas pačio teatro inicijuotas tęstinis projektas „Į pamoką su „Labaiteatru“, skirtas ikimokyklinio bei mokyklinio (iki 12 metų) amžiaus moksleiviams. Teatras vaikus ir jų mokytojus kviečia apsilankyti edukaciniuose spektakliuose-žaidimuose  „Aplink pasaulį“, “Aplink pasaulį 2“, „Interviu su šlykštukais“, teatralizuotame koncerte „Kai užaugsiu būsiu…“, o drąsiausius 9-12 metų žiūrovus – pirmojoje šio sezono premjeroje – siaubo spektaklyje „Siaubo pasakos“. Spektakliai bus rodomi darbo dienomis, moksleiviams tinkamu laiku, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje Vilniuje.

„Visi šie spektakliai gali tapti įdomesne pasaulio ar gamtos pažinimo, lietuvių literatūros, tautosakos ar geografijos pamoka. Spektaklių interaktyvumas suteikia galimybę vaikams patiems dalyvauti spektaklio veiksme, todėl edukacinę medžiagą jie pasisavina daug efektyviau, – sako spektaklių režisierė Agnė Sunklodaitė.

Jeigu žiūrovai pageidaus, po spektaklio bus organizuojami susitikimai su spektaklio kūrėjais, kurių metu jaunieji žiūrovai galės užduoti visus jiems rūpimus klausimus. Šį projektą „Labaiteatro“ kūrėjai vykdo jau trečius metus ir labai džiaugiasi, kad sulaukia gausybės gerų atsiliepimų. „Džiugu, kad mokytojai su savo auklėtiniais sugrįžta pas mus, kartais po keletą kartų lanko tuos pačius spektaklius. Tai tik įrodo, kad dirbame teisinga linkme“, – sako „Labaiteatro“ vadovas  Deividas Gnedinas.

Spektaklio – žaidimo žanras suteikia galimybę spektaklyje „Aplink pasaulį“ ir teatralizuotame koncerte „Aplink pasaulį 2“ keliauti po skirtingas šalis, tapti netgi tų šalių gyventojais, spektaklyje „Interviu su šlykštukais“ paimti interviu iš Sliekų, Vorės, Rupūžės, Gyvatės ir sužinoti daug įdomių dalykų apie šiuos gyvūnus arba „pasimatuoti“ įvairias profesijas teatralizuotame koncerte „Kai užaugsiu būsiu…“. Žaidimas – puikus pagalbininkas, ugdant jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus. „Susitikime ir pažaiskime kartu !“, – kviečia „Labaiteatro“ kūrėjai.

Nuotraukų autorius: Mantas Reimeris